Dantų priežiūros priemonės. Ką svarbu žinoti kiekvienam?

Dantų priežiūrai naudojamos įvairios priemonės – pastos, tabletės, skalavimo skysčiai, serumai, geliai, tarpdančių siūlai ir kt. 

Svarbu žinoti, kad kiekvienas produktas yra sudarytas iš cheminių medžiagų, bet tas neturėtų gąsdinti, nes mūsų organizmas taip pat sudarytas iš jų. Šios medžiagos gali būti sintetinės ar gamtinės kilmės ir kiekviena jų gali turėti teigiamą ar neigiamą poveikį. Jų poveikis dažnai priklauso ne tik nuo koncentracijos t.y., kiek jos yra produkte, bet ir nuo daugybės kitų medžiagos charakteristikų. Tarkime, įprastos dantų pastos sudėtyje yra abrazyvų, tirštiklių, paviršinio aktyvumo medžiagų, drėkiklių, konservantų, skonio priedų ir bioaktyvių medžiagų, nuo kurių dažniausiai priklauso pastos paskirtis. Glicerolis, sorbitolis, ksilitolis, natrio hialuronatas – efektyvūs drėkikliai. Tinkamai prinkus šių medžiagų koncentracijas dantų pastose galima išties tikėtis teigiamų rezultatų. Pavyzdžiu, ksilitolis geba pritraukti ir sulaikyti drėgmę, jis sumažina bakterijų (ypač Streptococcus mutans, kurios yra vienos iš pagrindinių dantų ėduonies sukėlėjų) kaupimąsi seilėse ir apnašose. Būtina žinoti, kad ksilitolis skatina seilių išsiskyrimą. Tai yra išties didžiulis privalumas, tačiau jei pastos sudėtyje yra natrio fluorido, tuomet ksilitolio koncentracija produkte negali būti didelė. Didinant produkte ksilitolio koncentraciją, seilių išsiskyrimas didėja. Per didelis seilių išsiskyrimas gali turėti įtakos natrio fluorido patekimui į virškinamąjį traktą. Tai antimikrobinė medžiaga, galinti sukelti žarnyno mikrofloros disbalansą.

Be abejo, natrio fluoridas puikiai veikia nuo ėduonies, atlieka svarbų vaidmenį mineralizacijos procese, padedant atkurti dantų emalį, tačiau per didelė jo koncentracija gali priešingai veikti. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad skirtingos fluorido koncentracijos turi skirtingą poveikį danties epitelio ląstelėms, kurios geba diferencijuoti į įvairių tipų ląsteles, atsakingas už emalio matricos baltymų sintezę, jų skaidymą, suteikiant vietą mineralizacijai. Nustatyta, kad didelė fluoro koncentracija sukelia emalio hipomineralizaciją (fluorozę), yra slopinamas neorganinių medžiagų kristalų augimas. 

Natrio hialuronatas puikia drėkina visą burnos gleivinę, dantenas, tačiau jo poveikis priklauso ne tik nuo koncentracijos, bet ir nuo molekulinės masės. Efektyviam ir paviršiniam gleivinės drėkinimui rekomenduotina naudoti didelės molekulinės masės natrio hialuronatą. 

Paviršinio aktyvumo medžiagos – dar viena grupė medžiagų, jos sukelia putojimą, pašalina nešvarumus, kai kurios pasižymi antimikrobinėmis savybėmis. Dažnai pastų sudėtyje galima aptikti anijoninės paviršinio aktyvumo medžiagos natrio laurilsulfato (SLS). Didinant jo kiekį pastoje, putojamumas didėja, todėl gali sukelti pykinimą, vėmimą, ypač nėštumo metu. Rekomenduotina keisti anijonines paviršinio aktyvumo medžiagas į nejonines (pvz., kaprililo/kaprilo gliukozidus, decilgliukozidus ir kt.), jos mažiau dirgina gleivinę, puikiai padeda pašalinti nešvarumus.

Dantų valymui taip pat svarbūs yra abrazyvai, tačiau jų poveikis priklauso ne tik nuo koncentracijos, bet ir nuo dalelių dydžio, formos, kietumo, akytumo ir kt. Pavyzdžiui, hidroksiapatitas gali veikti kaip abrazyvas, tirštiklis, tačiau kai jo dalelės yra nano dydžio (1–100 nm), šis veikia ne kaip abrazyvas, o kaip dantis nujautrinanti ir balinanti medžiaga. Nanohidroksiapatitas efektyviai užpildo dentino kanaliukus ir taip sumažina dantų jautrumą. Jis taip pat užpildo emalio nelygumus, nano-, mikroįtrūkimus ir suteikia natūralų dantų baltumą. Be to, nanohidroksiapatitas dalyvauja mineralizacijos procese. 

Renkantis dantų priežiūros priemones (pastas, serumus, gelius ir kt.) svarbu žinoti, kad dantys išsiskiria savo sudėtimi iš aplinkinių audinių. Priešingai nei burnos ertmės gleivinei, dantims nėra palanki rūgštinė terpė, nes ima tirpti dantis sudarančios neorganinės medžiagos, vyksta demineralizacija. Žinoma, demineralizacijos-mineralizacijos procesai priklauso nuo seilių sudėties. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, saugiausias dantų priežiūros priemonių pH turėtų būti didesnis nei 6,1. 

Renkantis priemones dantų priežiūrai būtina atsižvelgti į amžių, nes tam tikrais atvejais gali būti ribojamas priemonės naudojimo kiekis. Priemonės, turinčios fluoro junginių (0,1–0,15 % F) ir neturinčios specialaus įspėjimo, jog nėra skirtos vaikams, gali būti naudojamos vaikams iki 6 metų amžiaus, tačiau tik nedideliu kiekiu – maždaug žirnio dydžio.Taip pat reikia atsižvelgti į dantų ir dantenų būklę t.y., kietųjų apnašų ar paviršinių dėmių susidarymo intensyvumą, dantų jautrumą, dantenų kraujavimą ir kt. Tai yra būtina, nes visos priemonės yra orientuotos į tam tikros problemos sprendimą: kietųjų apnašų šalinimą, periodonto ligų sukėlėjų naikinimą, dantų balinimą, jautrumo mažinimą ir kt.